Apie tėvų supergalias.
Visur pabrėžiama, kad kol vaikas dar mažas — na, iki 6 – 7 metų amžiaus — laikas praleistas su juo – pati didžiausia vertybė ir investicija, kokią tėvai gali duoti. Tame formuojasi sveikas ir saugus prieraišumas, kuris iš esmės nulemia vaiko gyvenimo kokybę jam augant ir jau suaugus. Stipriai apibendrinant — vaiko laimės bei fizinės/ psichinės sveikatos kalviai yra tėvai (ypač MAMOS), o ne laumės krikštamotės, aitvarai, likimas ir panašiai.
Tikiu, kad tame buvime kartu su vaiku nutinka ir susitikimai su piešimo priemonėmis. Vaikai nuoširdžiai ir be jokios baimės leidžiasi į kūrybinius patyrimus, dažnai jiems nereikia jokių užduočių, kad gimtų didis šedevras. Tai skatintina, sveika, naudinga jų raidai. Būtų tobula, jei namuose vaikui augant po ranka visad „mėtytųsi“ popierius ir pieštukai/ flomasteriai/ kreidelės/ dažai/ plastilinas ir pan… Kitąsyk vaikas net neketindamas nieko sakyti, pranešti ar papasakoti apie savo būseną gali „netyčia“ palikti iškalbingą žinutę popieriuje. Todėl tvarkantis svarbu būt atidiems ir tų visur besimėtančių keverzonių neperskaičius neišmesti:)
Tikriausiai kiekvienam pasitaikė, kai vaikas paprašė ką nors nupiešti. Šiaip jie viską moka patys, be abejo, bet pasitaiko, kad užsimano KO NORS nepaprasto. Supermašinos, supertraukinio, superlėktuvo, superlaivo (čia būdavo maniškių pageidavimų koncerto repertuaras). Kartais jie tiesiog bando ir tikrina tėvų galimybes ir paprašo nupiešti, pavyzdžiui, lygintuvą. Arba viščiuką kiaušinyje. Arba kosmosą. Tai mano žinutė šiame kontkste — JEI PRAŠO, TAI IR NUPIEŠKIT. Jiems nelabai svarbu, kaip tiksliai. Tačiau žiauriai reikšminga, kad JŪS NESUABEJOTUMĖT SAVO GALIOMIS, JOG MOKATE TAI PADARYTI.
Tėvas, kuris ima mykti, kad ai, jis bažnyčios nemoka pavaizduot, bet užtat jam gerai gaunasi lauko tualeto projektas – „tai gal tūliką ir padarom“ (realus, bičiulės pasidalintas pvz. iš laukiamojo poliklinikoje), akimirksniu praranda savo vertingiausias akcijas.
Jei mes su savo gyvenimu ir visa aplinka esame kaip makrovisata, tai dalykai, kurie kaip žaidimas vyksta ant popieriaus – mikropasaulis su visais realybę atitinkančiais elgesio modeliais. Todėl galima numanyti, kad jei tėvas žaidime siūlo ne įpūdingiausią žaidimo versiją/ išeitį, o primityviausią, tai geričiausiai jis niekada vaiko nepaskatins siekti savo didžiosios svajonės.
Ir įsivaizduokite, su kokiu pasitikėjimu vaikas žvelgs į mamą/ tėvą, kuris ant popieriaus gebės nedvejodamas pavaizduoti dantukų fėją/ laiko mašiną/ supertraukinį/ kosmosą. Klaidos čia nesvarbu. Dailinės raiškos įgūdžiai taip pat neturi prasmės. Tačiau mamos/ tėvo žinojimas kaip atrodo ta laiko mašina — va čia tai jėga! Išpildytą prašymą ant popieriaus lapo lydi vaiką ištinkanti nuostaba — superstipri emocija, kuri irgi lemia tam tikrus reikšmingus ir (!!!) pozityvius smagenų kosmoso struktūrų pokyčius. Taip pat gerokai šoktelna pasitikėjimo tėvų galiomis. Tokiame kūrybiniame bendradarbiavime augęs vaikas po 30, 40, 50 metų nebus pamiršęs savo tėvų ypatingumo, juos gerbs, vertins jų patarimus ir tikės meile.