Niekada nesakykite vaikams, kad jie nemoka piešti. Ar šokti. Ar dainuoti. Ar groti. Ar dar kažko bet kokiuose kūrybiniuose impulsuose. Nesakykite to nei paaugliams, nei suaugusiems. Dailės terapijoje sutinku daug žmonių, kurie kažkada išgirdo abejonę jų kūrybine galia ir nuo kūrybos tiesiog atsitraukė. Nes gal ne taip kuria? Toks atsitraukimas stirpriai nuasmenina, susilpnina savo vertės pojūtį, atima visagališkumą ir gyvą tikėjimą pačiu gyvenimu. Manau, kad Kūrėjas neabejojo savo kūrybiniu procesu. Ir jam gavosi tai, kas gavosi. Juk esame tobulai sutverti, ar ne? Rezultatas kūryboje visuomet gaunasi toks, koks turi gautis — autentiškai tobulas autentiškai tobuloje akimirkoje.
Apmaudu, kad kūrybinės, žaidybinės veiklos ir discplinos ugdymo įstaigose nėra prioritetinės. Mes nuo mažų dienų mokomės tiek taisyklių, faktų ir jau kažkieno atrastų dalykų, o kūrybiškumo raumuo taip ir lieka beveik netreniruojamas arba tik vos vos. Jei tik dailės, muzikos, kūrybinio rašymo, poezijos, šokio ar teatro mokyklose būtų tiek pat, kiek matematikos! Net neabejoju, kad žmonės būtų stipresni, gyvesni ir laimingesni. Nes patyrę kūrybos procesų, suprasdami savo kūrybiškumą, žinotų, kad GALI VISKĄ!
Beje, matau ir žmones, kurie padrąsinti patiki savo kūrybiškumo galia ir taip išsiskleidžia, užauga, įprasmina savo identitetą, kad OHOHOOO! Tad kurkite. Nesvarbu ką ir kaip. Ir kūryboje nelyginkite savęs su niekuo. Patirkite, auginkite save. Kūryba – tam tinkamiausia terpė. Raginkite kurti savo vaikus. Jei geidžiate itin efektyvaus ir gilaus proceso – leiskitės į dailės terapiją. Reflektuojamas kūrybos procesas bei grįžtamasis ryšys abejones savo galiomis išsklaido greičiau.
#dailėsterapija#kūryba#kūrybiškumas
